Vilnius UNESCO literatūros miestas dalyvauja Liublianos literatūros miesto kuruojamame projekte Story Valley. Šis projektas – tai skaitymo skatinimo iniciatyva, skirta jaunimui. Kviečiame skaityti literatūros vertėjos Beatričės Beliavciv interviu su jauna rašytoja iš Ukrainos Polina Soromacha. Interviu ukrainiečių kalba publikuojamas Story Valley internetinėje svetainėje.
Polina Soromacha – jauna ukrainiečių rašytoja, kuri nuoširdžiai tiki, kad rašytojai gali padaryti pasaulį geresniu. Ji persikėlė gyventi į Lietuvą, tačiau net neabejoja, jog kada nors būtinai sugrįš į Ukrainą.
B. B. Šiandien, bendraudami su ukrainiečiais Lietuvoje, suvokiame, kad dauguma jų atvyko prasidėjus karui. Papasakokite, kaip Jūs patekote į Lietuvą ir kur Jus užklupo karas.
P. S. Kalbant apie karą, jis mane užklupo dar 2021metais reabilitacinėje sodyboje „Doloni Dotyk“ (Delno prisilietimas – ukr.), skirtoje veteranams, kariavusiems nuo 2014 metų Donecko ir Luhansko regionuose. Būtent ten aš turėjau pokalbį, kuris iš esmės pakeitė mano požiūrį į tai, kas vyksta šalyje.
Neatsimenu, kas būtent tapo tuo trigeriu, tačiau puikiai pamenu, kaip guliu ant grindų ir dėl susivokimo, kad mano namuose jau septinti metai vyksta karas, kandžioju sau rankas ir raunu plaukus. Iki tol girdint žodį „veteranas“ man kildavo stereotipinis seno žmogaus įvaizdis, o čia reabilitavosi 25-erių metų vaikinas – karys – nuo 18 metų dalyvavęs kare ir gynęs Ukrainą! Man tuo metu buvo 22. Galima sakyti – mano vienmetis.
Beveik tuo pat metu gavau pasiūlymą vykti į Lietuvą pagal Europos solidarumo korpuso mainų programą. Labai bijojau, kad aš išvyksiu, kažkas atsitiks ir mano šalis išnyks, ir man nebebus kur sugrįžti. Tačiau draugė man pasakė: „Tavyje yra Ukraina, ir net jei tu išvyksi, Ukraina tavyje bus visada“
Prieš išvažiuodama truputį pagyvenau pas tėvus, aplankiau savo draugus. 2022 metų vasario 20 išvykau ir važiuodama traukiniu pagavau save galvojant, jog tai buvo toks „mini atsisveikinimo“ turas, bet nesinorėjo tuo tikėti. Pamenu, kaip kelionėje taksistas net apsiputojęs man įrodinėjo, kad niekas Kyjivo nebombarduos. Liūdna dabar prisiminti šį pokalbį.
Skrydžio bilietus iš Lvivo į Kauną turėjau vasario 22 d. Dieną prieš tai Putinas įrašė kalbą apie savo alternatyvią Ukrainos istoriją. Po jos mintis, kad viskas tuoj tuoj prasidės, tapo dar aiškesnė. Tačiau aš nenorėjau tuo tikėti.
Pakeliui iš Kauno į Vilnių mūsų programos kuratorius papasakojo, kad Lietuva yra pasiruošusi priimti 1000 karo pabėgėlių. O aš atsakiau, kad ukrainiečiai yra pasirengę karui, mano draugai jau tam ruošiasi, nes dabar – ne 2014-ieji, kai niekas nieko blogo nesitikėjo. Ir mes abudu su kuratoriumi sutikome, kad visi visapusiškai yra pasirengę.
Vėliau, kai viskas prasidėjo, tapo aišku, kad niekada negali būti pasiruošęs nei plataus masto invazijai, nei susitaikyti su savo menkumu visų šių įvykių akivaizdoje.
Štai taip aš ir atsidūriau čia (juokiasi), kaip ir 72 tūkstančiai ukrainiečių.
B. B. Papasakokite apie savo kūrybinį kelią. Kada pradėjote rašyti? Ar jau Lietuvoje, ar rašėte iki tol? Kokią įtaką karas padarė Jūsų kūrybai, gal pradėjote daugiau rašyti arba kitaip? Ir kaip, Jūsų nuomone, karas apskritai paveikė menininkus, visų pirma – rašytojus?
P. S. Tiesą sakant, rašau, kiek save pamenu. Anksčiau kūriau pasakas ir teatro vaidinimus. Prieš kelis metus suradau savo seną užrašų knygelę, kurioje būdama dešimtmetė aprašiau numatyto fantastinio romano siužetą. Lietuvoje tiesiog pradėjau dažniau rašyti.O pernai vasarą pajutau, kad Vilnius – miestas, kuriame norisi rašyti laiškus apie meilę.
Pokyčius savo kūryboje galėčiau apibūdinti taip: anksčiau atrodė, kad aplink mane spindi žvaigždės, o aš imu ir paverčiu jų šviesą į žodžius, o dabar – atvirkščiai: ši šviesa sklinda iš manęs ir aš perteikiu ją žodžiais. Kai supratau, kad kūryboje pasakodama apie savo šalį galiu kažką pakeisti į gerąją pusę, pradėjo keistis mano rašymo stilius.
Menininkai – žmonės, kuriantys naujas prasmes. Manau, kad rašytojams paprasčiau, nes mūsų darbo įrankis – žodžiai. Žodžių pagalba galima sukurti tokią komunikaciją, dialogą, kuris taps prasmingas. Nes, mano požiūriu, „žodžio“ reikšmė jau turi savyje šią „komunikacijos“ ir „prasmės“ atspalvį.
Šiuo metu aš jaučiu XXI amžiaus visuomenės moralės krizę. Kai sakai, kad tai – blogis, nes tai ir yra blogis, tačiau matai, kaip žmonės elgiasi tam tikrose situacijose, kaip elgiasi kitos šalys, kokia jų reakcija ir kur tai veda, pradedi suvokti pasaulinę moralės krizę. Mano gyvenime buvo du esminiai suvokimai: pirmas – kad mano namuose vyksta karas, o 2022 metais prasidėjus plataus masto rusijos įsiveržimui – kad mano pasaulis griūva. Tada aš pradėjau kurti naujas prasmes ir vertybines nuostatas. Manau, jog karas pats savaime įjungia įvairius vidinius perkainojimo mechanizmus, kurie viską įvertina naujai, sukuria naujas vertybes, atsiranda nauji moraliniai ir etiniai diskursai. Dabar daug apie tai mąstau, ypač apie moralę.
B. B. Jau daugiau nei metus gyvenate Lietuvoje. Kaip Jūs jaučiatės svetimoje aplinkoje? Ar lengva buvo rasti bendrą kalbą ir integruotis?
P. S. Į Lietuvą atvykau pagal savanorystės programą, ir pačią pirmą mano viešnagės dieną rusija įsiveržė į Ukrainą. Pirmaisiais mėnesiais nuolat kraudavausi lagaminus ruošdamasi keliauti namo, nes privalėjau gelbėti savo šalį, vedžiau vidinius dialogus, užsiėmiau savigrauža, nes nežinojau, kuo galiu būti naudinga ten – nemokėjau nei išardyti automato, nei greitai bėgioti… Savo bejėgiškumo pripažinimas yra sudėtingas procesas. Be to, mano artimi draugai Kyjivo regione pateko į okupaciją, o kiti išėjo į frontą arba aktyviai savanoriavo. Padėtį taip pat komplikavo ir nutolimo nuo Ukrainos realijų suvokimas. Aš pati sau kūriau problemas ir jas sprendžiau – rasdavau, kuo užsiimti. (Juokiasi.) Visada sakydavau: „Duokite man penkiamečių vaikų kariauną ir aš pakeisiu pasaulį!“ Todėl ir atvykau į savanorių organizaciją Lietuvoje.
Čia, Europos solidarumo korpuse, veikė ganėtinai sudėtinga tarptautinė savanorių bendruomenė, kuri dėl susiklosčiusio stereotipinio požiūrio į šį karą iš pradžių nesuprato, kas vyksta Ukrainoje. Jų požiūriu tai buvo tarsi kažkoks „vidinis broliškas konfliktas“ ir šalys gali tarpusavyje jį išspręsti. Iš pradžių mane nuolat bandė suvesti su čia esančiais rusais, o aš nenorėjau su jais turėti jokių kontaktų ir tai piktino kuratorius, nes, jų požiūriu – „jie gi – tiesiog žmonės“, o aš žiūrėjau į juos kaip į tuos, kurie kasdien bombarduoja mano šalį ir namus.
Dabar dirbu Ukrainos centre. Iki tol savanoriavau ukrainiečių šeštadieninės mokyklos vasaros stovyklose, taip ir sužinojau apie šį Centrą. Vėliau kartu su Karpenkos-Karyj universiteto studentais (Kyjivo nacionalinis teatro, kino ir televizijos I. K. Karpenka-Karyj vardo universitetas) „vedžiojome“ po Vilnių Malanką. (ukrainiečių tradicinė Kalėdų ciklo šventė). Kaip tik tuo metu Ukrainos centras ieškojo atstovo žiniasklaidai ir priėmė mane.
B. B. Šiandien daug Ukrainos menininkų išvyko į užsienį. Kaip manote, kuo jie dabar gali būti naudingi Ukrainai? Ką šiais laikais gali padaryti rašytojas emigracijoje?
P. S. Bet koks menas – tai dialogas. Bet koks paveikslas, muzika ar performansas reiškia dialogą, nes menininkas norėjo kažką parodyti, o žiūrovas tai priėmė, perleido per save ir taip jie susikalbėjo. Man regis, svarbiausia, ką dabar menininkai gali padaryti, tai kurti naujas prasmes. Pajutau, kad ankstesnis moralinis diskursas žlunga, o tai, kas vyksta dabar, yra neišmoktų praeities pamokų rezultatas. Ne tik Antrojo pasaulinio karo, bet net ir Pirmojo. Praėjusio šimtmečio du pasauliniai karai turėjo ugdyti mūsų moralę, paskatinti permąstyti gėrio ir blogio sampratą bei tai, kas yra mūsų pasaulis ir kas yra žmogus. Tačiau matome tik beribį blogį, kuris dabar toks pats kaip ir kadaise, ir visi prieš jį užsimerkė. Pasaulis nepadarė jokių išvadų.
Būtent rašytojai gali pagalvoti apie šias išvadas, ugdyti vertybines nuostatas, nes jie žodžių pagalba diskutuoja su ankstesne karta ir gali kalbėtis su skaitytoju.
B. B. Nuo plataus masto invazijos pradžios praėjo jau daugiau nei metai, nemažai Lietuvos savanorių organizacijų toliau aktyviai dirba ir teikia Ukrainai pagalbą. Tačiau taip pat galima matyti ir žmonių nuovargį bei nenorą sekti naujienas iš Ukrainos.
P. S. Pirmąkart žodžius „aš pavargau“ išgirdau praėjus mėnesiui nuo rusijos įsiveržimo. Tąkart manyje sukilo daug emocijų. Dabar manau, kad bet kokį naratyvą galima pateikti iš įvairių rakursų. Galima pasyvų teiginį „pavargau“ paversti raginimu keistis. Jei negali nupirkti šalmų, pabandyk pabendrauti su pabėgėliais, jei nebegali daugiau savanoriauti – aukok. Nupirk kariui kavos, nustok klausytis rusiškos muzikos ar žiūrėti rusiškus serialus youtube, pradėk mokytis savo kalbos – kasdien po truputį savyje naikink tą homo sovieticus, ugdyk savyje savo šalies patriotą.
Tokios šalys kaip Ukraina ir Lietuva, net ir Lenkija, turi teisę pavargti. Karas tęsiasi jau daugiau nei metus, suprantu, kad nuovargis yra natūralus dalykas. Tačiau verta pakeisti šio teiginio vertinimo vektorių – nedėti akcentų ties išdavyste, o sutelkti dėmesį į tai, kad atėjo metas transformuotis.
B. B. Ar sugrįšite atgal į Ukrainą?
P. S. Taip, žinoma! Kad ir kaip myliu Vilnių, mano namai – Neseniai buvau Kyjive – ten viskas kaip namuose: mano didelis miestas, draugai, pažįstami, gimtoji kalba. Visa tai mano! Man būti ukrainiete – tai kaip kvėpuoti. Po to, kai suvokiau savo šalį kaip savo namus, galimybės negrįžti net nesvarstau. Aš myliu visą Ukrainą ir kiekvieną ukrainietį. Tik reikia įvertinti, kada laikas grįžti – pats tinkamiausias. Manau, kad dabar dėl Ukrainos padarau daugiau būdama čia, Lietuvoje, nei būčiau padariusi Ukrainoje. Kai šių metų gegužę lankiausi Kyjive, aiškiai tai suvokiau.
O dar aš norėčiau kada nors pagyventi didelėse šalyse ir dideliuose miestuose. Taigi, dar nežinau, kada sugrįšiu – po penkerių, dešimties ar dvidešimties metų, bet tikrai žinau, kad sugrįšiu. Ir žinau, kad paskutinius gyvenimo metus noriu praleisti namuose, gimtojoje žemėje.
B. B. Kaip manote, ar, grįžus į Ukrainą, prisiminsite Lietuvoje praleistą laiką? Ar čia įgytos patirtys bus Jums vertingos?
P. S. Be abejo! Jau supratau, kad per šį trumpą laiką čia, Lietuvoje, kaip rašytoja ūgtelėjau daug daugiau nei per visus ankstesnius metus Ukrainoje. Ir tai tiesiog – wow efektas! Be to, atsirado daugybė naujų pažinčių ir draugų. Iš to kyla tarptautinis dialogas, o kultūros politika persikelia iš politinio lygmens į paprastesnį, bendražmogišką. Šį lietuviškąjį laikotarpį mano kūryboje dar sunku įvertinti, bet tai, kad būnant Lietuvoje pakito mano rašymo stilius, rodo, kad čia įgytos patirtys yra svarbios.
Parengė Beatričė Beliavciv