VšĮ „Vilnius UNESCO literatūros miestas“ dalyvaus parodoje „Miestų toponimija“, kuri yra skirta kiekvieno miesto vardui ir bus eksponuojama UNESCO literatūros mieste Kvebeke (Kanada) 2023 m. spalį, vykstant UNESCO literatūros miestų metiniam suvažiavimui. Visi literatūros miestai buvo pakviesti pasiūlyti šiuolaikinės(-io) rašytojos(-o) tekstą apie tai, kaip ji ar jis įsivaizduoja savo miesto vardo kilmę, lydimą miesto dailininko(-ės) piešinio.
Kvebeke bus eksponuojamas rašytojos Jurgitos Jasponytės sukurtas tekstas apie Vilniaus vardo kilmę „…regia Vilna“ ir dailininkės Birutės Zokaitytės darbas „Užupio žemėlapis“. Tekstas bus išverstas į anglų ir prancūzų kalbas.
Jurgita Jasponytė
…regia Vilna
Gražu, kad didumą žmonių apgyventų Lietuvos vietų, tapusių miestais ir miesteliais, yra pakrikštiję vandenys – upės ar ežerai. Senieji istoriniai dokumentai liudija Vilnios vardą (nors šiandien jį vadiname Vilniumi), kaip ir šį vietos vardą davusią upę – Vilnią (šiandien dažnai vadinamą Vilnele). Nėra kaip kalbėti apie Lietuvos toponimus neminint hidronimų.
Be akivaizdžių po miesto kūną išsiraizgiusių kraujagyslių per jį driekiasi maži nematomi požeminių upių kapiliarai – vadinamieji Aušros vartų, Žiupronių, Vingrių šaltiniai, kadais užkasta Kačergos (Vingrės) upelė; iš šiandien vadinamo Kalnų parku Kreivojo miesto kalvyno taip pat į Nerį sruvę keli net savo vardo nepalikę upeliai (vienas – kažkur ties dabartiniais Čiurlionio menų mokyklos pastatais, kitas – kažkur tarp Kreivojo ir Stalo kalnų). Aušros vartų šaltiniai – antrieji pagal svarbą po Vingrių šaltinių, aprūpinantys miestą geriamuoju vandeniu. Priešais tuos miesto vartus kadaise buvęs net tvenkinėlis, į kurį subėgdavo šaltinių vanduo. Kiek paėjus žemyn pro miesto vartus, teka vienas upeliukas, kurio nemato miesto gyventojo akis, nes jis yra atsidūręs Lietuvos nacionalinės filharmonijos patalpose. Tiesa, jį galima pamatyti – rekonstruotame pastate upelis teka po stiklu.
Viena vertus, atrodo keista, kad štai – per Vilnių teka antra didžiausia Lietuvos upė – Neris, bet ne ši arterija yra padovanojusi miestui vardą. Kita vertus, tai atrodo visai suprantama, žinant, kad tuo laiku, kai Vilniaus vardas dar tik buvo spėjamas, Neris nebuvo miesto upė, ji buvo miestą supančioji, jį atskiriančioji nuo kitos erdvės. Miestas tęsėsi iki šių vandenų. Už jų – Žvejų priemiestis. Upė užbaigė šį miestą. O štai Vilnia sruvo paties miesto ribose, per pačią jo širdį – Šventaragio slėnį. Net senuosiuose metraščiuose, pasakojančiuose apie nešusių čia krikščioniškąjį tikėjimą pranciškonų vienuolių žūtį, įvardijamas miestas, esantis ant Vilnios kranto.
Kalbant apie Neries upės vardą – iki pat vidurupio rytinių slavų ji vadinama Вялъя, Вялля, Велья, Велия, Велея (Velja, Velija, Veleja). Lietuvoje įsitvirtinęs Vilijos variantas, kuris dažnai apibrėžiamas kaip slaviškasis, atsiradęs vietoje formos Velija ir plukdantis savy „didžiosios upės“ reikšmę. Nors gražus ir Č. Kudabos paaiškinimas, kad, „jei ramioji aukštupinė, dažniausiai lygumų lydima Vilija (vietiniai dažnai vadina Velja) būtų kilusi nuo „vilnyti“ ar „vytis“ (vingiuoti), tai žemesnioji Neris, kuri įsirėžusi tarp aukštų šlaitų – nuo „narus“, „nerti“, „narstytis“.“[1]
Taip vilnių semantika ir sujungia šias dvi upes, prie šių prisišliejant ir užkastajai Vingrei. Pagal santakas, būtų taip: Vingrė įteka į Vilnią, Vilnia į Veliją ir t. t. Pagal pavadinimų etimologiją, būtų maždaug taip: nuo vinguriavimo ir vilnijimo iki vėlių, vėliuvos, velino ar velnių, velniuvos – nešančių į tamsius chtoniškus vandenis. Tie tamsūs Velejos vandenys ir skiria savą (miesto) erdvę nuo svetimos, šį pasaulį nuo ano. Kaip kad senojoje lietuvių mitinėje sąmonėje – anas pasaulis buvo už vandens, arba po vandeniu. Upė horizontalioje plotmėje atlieka ta patį pasaulių suskirstymą, kurį vertikalioje erdvėje – pasaulio medis: žemutinis pasaulis, mūsų gyvenamasis vidurinysis ir dangiškoji erdvė. Tikriausiai todėl iš rytų srūvantys upeliai liaudies tikėjimuose laikyti šventais. Tikriausiai todėl Bychovco kronikoje minimi nužudytieji pranciškonų vienuoliai paleisti žemyn Neries (Velejos) upe su žodžiais: „Nuo saulėlydžio atėjote, į saulėlydį ir grįžkite. Kam mūsų dievus naikinote.“
Nežinia, kokia kolektyvinė sąmonė ar pasąmonė davė Vilnios miestui vardą, bet raštu jį pirmasis laiškuose išguldė kunigaikštis Gediminas 1323 m. Šio valdovo pastangomis ir Vilnios vaga buvo pakreipta Neries linkui kiek staigesniu keliu, nei kad pati sau buvo pasirinkusi. Tačiau drėgnas Šventaragio dirvožemis ją atsimena po šiai dienai. Pilies kalno papėdėje aplinkui Rotondą vis vien kas pavasarį pražysta pavasariniai švitriešiai – pelkėtų vietų augalai. Juk ir toliau į senamiestį nuo šio slėnio vedę vėliau atsiradusios gynybinės miesto sienos vartai buvo vadinami Šlapiaisiais (dar vadinti Marijos Magdalietės vardu). Kaip tik ten ir darė vingį senoji Vilnios vaga. Pilies kalną iš vakarų ir pietų supo Vilnios ir Vingrės (Kačergos) – nuo XIX a. atsidūrusios po žeme – santakos pelkėtas slėnis. Apie tą vietą Vilnion įtekėti turėjęs ir stebuklingu laikytas Bonifratų bažnyčios šaltinėlis.
Dar iki miesto beatvingiuojanti Vilnia – tiesiogiai ar ne – užvardija ir Vilniaus priemiesčius: Užupis, Paplauja, Pavilnys, Naujoji Vilnia. O ir pačiam mieste apie Vilnios upę turėjo suktis nemaža senojo gyvenimo dalis. Kažkur aukščiau, kylant senamiesčio link, nuo Tymo kvartalo iki Piatnicos cerkvės, buvęs Žuvų galas, kur žvejai pardavinėjo žuvį. Vilnios krante buvo įsitaisę vandens malūnai, Karališkasis ir kiti. Juos liudija likęs Malūnų ir neišlikęs Karališkojo malūno (dab. Barboros Radvilaitės g.) gatvių pavadinimai.
Prie Vilnios XVI a. buvo popieriaus, taip pat grūdų, parako gamybos, lentpjuvės, patrankų liejimo malūnai. Malūnų pilna Vilnia turėjusi šiandien nebesančių kanalų ir salų: žinomiausia yra Saksų sala, buvusi Paplaujos priemiestyje (tikriausiai ją liudija senasis Zarasų g. pavadinimas Saska kępa), Sereikiškės taip pat buvo sala, supama Vilnios atšakų. O toliau, ties Markučiais, Vilnia pasitinka iš Ribiškių kalvų ištekančią Kaukysos upelę. Kaukas – lietuvių mitinė būtybė. Jei remsimės baltisto V. Toporovo kauko etimologojos aiškinimu, kad tai galėjusi būti kalnų dvasia, atrodys visai suprantama, kodėl iš vingiuotų Ribiškių kalvų ištekanti upė turi tokį vardą.
Grįžtant prie vandens malūnų, nesu aptikusi tikrų paliudijimų, bet visai tikėtina, kad ir vilną tuose malūnuose veldavo. O Vilniaus herbe per upę brendantis milžinas šv. Kristoforas – anot legendos, gyvenęs prie upės ir kasdien ant pečių per ją keldavęs keleivius – yra ne tik brastų sargas, tiltininkų bei keltininkų užtarėjas, bet ir veltinių vėlikų globėjas.
Pamenu, vieną ankstyvą pavasarį eidama per Vilnios mažąjį tiltelį (kuriuo nuo Tymo turgaus patenki į Užupio kiemus), pamačiau upėje ant akmens virve perrištą naujų veltinių porą. Taip gražu tai pasirodė, kad nežinojau, ką su tuo grožiu daryti, tai įdėjau į eilėraštį. Bet eilėraštyje tie veltiniai tapo eiline atsisveikinimo su žiema metafora, ir tiek. O aš ir dabar nežinau, kaip jie ten atsidūrė, kodėl. Vilnios upės mįslė. Vilnios mieste. Veikia ir šiandien.
[1] Česlovas Kudaba, „Nerimi. Vilijos gimtinėje“.
Prieiga internete: http://www.upese.lt/index.php/nerimi-vilijos-gimtineje.