Literatūros miestai susitiko Gdanske

Birželio 1–3 dienomis VšĮ „Vilnius, UNESCO literatūros miestas“ direktorė Rūta Elijošaitytė-Kaikarė ir projektų vadovė Marija Mažulė dalyvavo literatūros miestų programų kūrėjų susitikime Gdanske. Į susitikimą atvyko Džakartos, Liublianos, Lvivo, Notingamo, Krokuvos, Mančesterio, Melburno, Vroclavo UNESCO literatūros miestų atstovai bei Ukrainos rašytojai Jurijus Andruchovyčius, Halyna Kruk, Serhijus Žadanas.

Panelinėse diskusijose kalbėta itin įvairiais klausimais: „Miestų literatūros erdvės“, „Ar jaunimas tikrai vis dar skaito senas istorijas?“, „Literatūra vs. kūrybinės industrijos“, „Literatūra kaip kovos laukas: ką mes palaikome?“, „Mariupolio deokupacija“, „Kūrybinio rašymo prasmė“. Kalbėjosi ne tik literatūros miestų atstovai, bet ir Ukrainos bei Lenkijos rašytojai, mąstytojai.

Diskusijoje apie jaunų žmonių skaitymą viena pagrindinių temų tapo privalomų knygų sąrašai. Nuskambėjus klausimui, kas atsitinka, kad net ir skaitantys vaikai staiga tampa neskaitančiais paaugliais, Lenkijos vaikų rašytoja Roksana Jędrzejewska-Wróbel apibendrino aistringai: „Kas atsitinka?! Pasakysiu, kaip atsitinka. Vaikystė gali būti panaši į rojų, kai tavimi pasirūpina, viskas atrodo paprasta. Ir staiga paauglystėje esi įmestas į testų, balų, vertinimų sistemą ir skaitymo džiaugsmas dingsta, nes knyga tampa tik priemone, instrumentu – skaityti savo malonumui nebelieka laiko. Skaitymas tampa tiesiog sunkiu darbu.“ Diskutavome, ką mes turėtume daryti, kad jaunimas norėtų skaityti, kad jų nuomonė apie perskaitytas knygas būtų išgirsta. Nesyk nuskambėjo mokytojo kaip pagalbininko, kaip knygų gido apibūdinimai.

Susitikimą eilėraščiu pradėjo Ukrainos rašytoja Halyna Kruk.[1] Ne vienoje diskusijoje kalbėta apie literatūrą kaip apie mūšio lauką. Kyjivo Taraso Ševčenkos universiteto filosofas Vachtangas Kebuladzė aptarė, kaip svarbu dekonstruoti rusų literatūrą: „Ir Tolstojus, ir Dostojevskis yra pavojingi rašytojai, sukūrę tokią rusiją, kokios niekada nebuvo. Klausti, kaip rusai gali būti tokie žiaurūs, turėdami tokią puikią literatūrą, reiškia nemokėti skaityti rusų literatūros. Jų literatūra – tai neapykantos literatūra.“ Įdomiai šioje diskusijoje nuskambėjo ir Tetianos Pylypčuk, Charkivo muziejaus direktorės, žodžiai, jog literatūra, kurdama asmeninį santykį su tikrove, turėtų išlaikyti distanciją tarp teksto ir patiriamų traumų: visi žmonės, kurie yra priversti emigruoti iš savo šalies dėl karo, patiria siaubingas traumas. Tik poezija, pasak jos, į karą gali reaguoti čia ir dabar. „Ilgi geri tekstai apie karą ir tai, ką mes dabar išgyvename, atsiras vėliau. Ukrainos literatūra yra pasmerkta būti kančios literatūra.“ T. Pylypčuk manymu, Vakarai turi suprasti, jog reikia gerbti Ukrainos rašytojų norą nedalyvauti festivaliuose kartu su rusų rašytojais, net ir tais, kurie šiuo metu rusijoje negyvena. Taip pat labai svarbu atsisakyti nuolatinio šių dviejų šalių lyginimo.

Diskusijoje apie literatūrą bei kūrybines industrijas kalbėjosi Krokuvos, UNESCO literatūros miesto, literatūros projektų koordinatorius ir vaikų festivalio organizatorius Szymonas Kloska, Melburno, UNESCO literatūros miesto, vadovas Davidas Rydingas ir Gdynės, UNESCO kino miesto, vadovas Jerzy Rados. Diskutuota, jog literatūra mažiau paklūsta laikui ir ją ne taip greitai kaip kiną paveikia technologijos. „Literatūra amžėja gražiau nei kinas“, – teigė Szymonas Kloska.

Per tris dienas susipažinome su įvairiomis Gdanske veikiančiomis kultūros organizacijomis, jų komandomis bei veiklos modeliais: susitikome su Miesto kultūros instituto komanda būsimajame Gdansko kultūros centre, kuriame bursis skirtingos organizacijos ir kolektyvai, veiks poezijos knygynas, būreliai, edukacijos, dirbtuvės, lankytojus kvies įvairių festivalių renginiai. Baltijos jūros kultūros centre buvo pristatyta plati šio centro leidybos programa – dovanų gavome Annos Czerwinskos-Rydel knygą „Baltek“, iliustruotą įvairių šalių knygų dailininkių, tarp jų – ir lietuvių knygų iliustruotojos Rasos Joni, darbais. Galerijoje veikiančioje parodoje, skirtoje lapėms ir mitams apie lapes, radome Lietuvos dailininkės Linos Itagaki kūrinį. Gdansko viešosios bibliotekos centriniame skyriuje kalbėjomės apie viešųjų bibliotekų svarbą, vartėme pirmojo Adomo Mickevičiaus „Pono Tado“ leidimo (1834) egzempliorių, apsilankėme ir Europos solidarumo centre.

 

Iš susitikimo parsivežėme ne tik įkvėpimo jau suplanuotiems darbams, bet ir naujų idėjų, kurias tikimės įgyvendinti jau šį rudenį.

[1] Halynos Kruk skaitytą eilėraštį į lietuvių kalbą yra išvertęs poetas Marius Burokas. Vertimą galite rasti poeto feisbuko paskyroje: https://www.facebook.com/photo/?fbid=9336515329692663&set=a.101941939816761.