Vilniaus literatų namuose nuo 2023 metų gyvuojantis Jaunųjų literatų klubas tęsia tradiciją burti ir auginti pradedančiąją kūrėjų kartą. Nuo pat įsikūrimo klubo narius lydėjo profesionalūs mentoriai: pirmuosius metus jaunuosius autorius konsultavo rašytojas Rimantas Kmita, antruosius – poetas ir dramaturgas Mindaugas Nastaravičius, o praėjusiais, 2025–2026 mokslo metais, klubui vadovavo rašytoja Akvilina Cicėnaitė. Džiaugiamės galėdami pristatyti šio sezono narių tekstus. Šie metai klubui buvo itin sėkmingi: Dominykas Kručkauskas tapo 58-ojo Lietuvos mokinių jaunųjų filologų konkurso laureatu, pelnęs pirmąją vietą už geriausią poeziją, o jo eilėraščiai jau pasiekė kultūros leidinio „Šiaurės Atėnai“ skaitytojus. To paties konkurso trečiosios vietos laimėtoja Rimtė Rabašauskaitė skina laurus ir kitose scenose – ji tapo „Poezijos pavasario“ moksleivių skaitymų „Augu su eilėraščiu“ laureate bei pelnė žurnalo „Metai“ redakcijos ir vyriausiojo redaktoriaus Antano Šimkaus įsteigtą Algimanto Baltakio premiją. Prie šių pasiekimų jungiasi ir Simas Lenkšas, kurio poezija artimiausiu metu taip pat pasirodys „Šiaurės Atėnų“ puslapiuose. Tikime, kad čia publikuojami tekstai taps dar vienu svarbiu žingsniu į platųjį literatūros lauką šiems talentingiems ir drąsiems jauniems autoriams.
Soja Anužytė, Taškiaus mokslo ir menų mokykla, 9 klasė

Ruduo
Nuplėšei gabalėlį manęs
Kaip lapą nuo medžio rugsėjį,
Kol jis dar šviežias.
Spalį nulaužei šaką,
Šaknis išsausinai ir paskandinai.
Sakei, kad skauda tau, man ne…
Kerštas saldus, bet lipnus kaip sakai.
Nors lapkritį bičių nėra,
Akyse dūzgia lietūs.
Dominykas Kručkauskas, Vilniaus licėjus, IV klasė

Tas vienas suoliukas
tiesiai prieš tave įkeltas į medį stovi
urbanistikos skyriaus pagal reglamentą
išskaičiuotas suoliukas
vidury miško
montuotojai negalėjo nukirsti medžio
nes jų neišmokė tėvai
todėl pastatė suoliuką
ant ąžuolo kamieno
nes jis turi būti būtent ten
sėdi suoliuke įrengtame
ant ąžuolo kamieno
lauki savo kūno
po tavim samanos
nuklotos senom kaukolėm
iš kurių išaugai
jos tau nebetinka
kūnas išėjo pailsėti
nes tau jo buvo vis per mažai
vis per mažai
jam tavęs per daug
sklando jis dabar
vartosi ore su lapais
vis nekrentančiais žemyn
o tu sėdi ir švilpauji
kvietiesi save
kaip neklusnų šuniuką
artinasi audra
oras tvankus
kaip gniutulas gerklėje
paverkus
susivėlęs miškas
tyli
visos mano klaidos
iššokusios ant nugaros
lyg uodų įgėlimai
tiek jas kasiausi
kad nebeniežti
sėdžiu ant pilkos žolės
vos įžiūriu ilgas savo kojas
garuoja arbata
išsipylusi ant žemės
turbūt reiktų eiti
pasikeisti šlapias kelnes
bet artinas audra
nutrenks jei atsistosiu
ir stotis nebėra kuom
kojos pavirto rasa
prašuoliuoja stirna pabaidyta griaustinio
nebuvo žaibo
aš nesėdėjau ant pilkos žolės
nebuvo griaustinio
jis manęs neišgąsdino
aš neišpyliau arbatos
arbata neištirpdė ilgų kojų
ir stirna neiššoko iš miško
stirna nušauta guli mano lovoje
audra nesiartina
Viskas bus gerai
Paklausiu ką tu
atsakai kad ryte papurčiusi savo galvą pajutai kaip palengva nuo tavęs byra spygliai
Sako
žmonės miršta lėtai lyg eglės
nežinai kas bet kažkas taip tikrai sako
Paklausiu ką vakare
atsakai kad tavo kompasas naktį nusisuko sau rodyklę nes visos keturios pasaulio kryptys
kruvinos
Paklausiu kaip jautiesi
atsakai kad verki tyliau nei verkia žmogus kurio namuose ant sofos snūduriuoja karas
todėl sopa tau ne taip ir stipriai
–
tai sakau gal į teatrą
mes nueiname į teatrą
kažkodėl apsiverkiam kažkodėl atsistoję plojam tam spektakliui ir nuoširdžiai
nustebusiems aktoriams
aš visiškai užtikrintai tau sakau
viskas bus gerai
tu manimi patiki
gal be manęs kažkas taip irgi yra pasakęs
(Eilėraštis publikuotas „Šiaurės Atėnuose“ 2026-05-22)
Dominykas čia buvo
žiemą
nenoriu daužyti sienos
pagalvės
rėkauti per miegus arba
rėkauti pabudęs todėl
kas vakarą einu pasivaikščioti
į mišką
jau susidarė takelis iš mano pėdų
keturiasdešimt aštuntas batų dydis sniege šimtus kartų
tai įrodymas kad aš čia buvau
mano ženklas
jis ištirps už poros mėnesių
(Eilėraštis publikuotas „Šiaurės Atėnuose“ 2026-05-22)
lietuje
dangus plyšo lietus ėmė piltis žemyn
ištekėjo pro kairę ausį mintys
išsiskalavo tavo veido vingiai
nusitrynė atsakymas į klausimus
pagaliuku išraitytas smėly
išbluko tavo pėdsakai
jaunesnis tu jais nebeatseks
išbluko aplinka
ar tu buvai čia
negali įrodyti
negali įrodyti nieko
vėsūs lietaus lašai skaldo tavo šilumą
ir tau gera pamažu blėsti
***
bijau garsiai ištarti tavo vardą
išskridęs iš mano galvos
jis išsisklaidys po kambarį
ir nebesugrįš
lyg paskubom suregztas
gimtadienio noras
Simas Lenkšas, Vilniaus licėjus, IV klasė

paskendusiame pasaulyje
paskendusiame pasauly Amelija plaukia laivu
paskendusiame pasaulyje tarp apsemtų miestų
virš dangoraižių ir medžių
sulig kalnų viršūnėmis Amelija plaukia laivu
paskendusiame pasaulyje ir dainuoja
liūdesio dainas
Mlja Mlja A mlja A mlja
iš sapno plaukia žmonių pasakos ir sakmės
apie plaukiančią laivu Ameliją
paskendusiame pasaulyje plaukia iš žmonių
žvejojančių ant dangoraižių stogų
iš kalnų trobelės šiek tiek virš jūros lygio
jie visi laukė Amelijos
Mlja Mlja A mlja A mlja
paskendusiame pasauly Amelija plaukia laivu
toli nežinia kur kęsdama variklio gedimus
nenuspėjamus orus
tarp veržlių ir medžio gulėdama kaupdama ašaras
dainuodama tirpstančias priebalses ir balses
švelnias kaip vanduo
skęstančiame pasaulyje pasakoju
apie paskendusį pasaulį
jo Ameliją ir jos liūdesio dainas
kad mūsų pasakos ją atplukdytų
pavargusią ir tepaluotą
ne mūsų norimą o tikrą
kad išverktume sapnus aš ir ji
* * *
nieko nežinau daugiau nieko žinoti nenoriu
noriu suprasti kodėl
noriu palaukti tavęs
atnešti tau saldainį lyg tai mus suartintų
lyg kišenėje nenešiočiau saujų žodžių
kuriuos ir norėčiau tau duoti
daugiau nebenoriu miegot ant grindų
neišspjaudyti seilių ištįsęs prie klozeto
daugiau nebenoriu neverkti
noriu suprasti kodėl
noriu dėkoti tau
pasilikti žodžius prisijaukinti save kaip katę
noriu priprast prie tavęs prie savęs
nebenoriu girdėti viskas praeina pasitaiko
noriu prisiliesti prie tavo gyvenimo
ir patikėti jog pajutai
kaip pajunti saldumą saldainio
noriu kad visada jaustumeis lyg šalia guli katinas
lėtai merkiantis akis kepalo pozoj
noriu kad tu pasmerktum mane
kad pamirščiau save begailėdamas savęs
noriu pamatyti tave dar kartą
atiduoti saldainį kurį nešioju kišenėj
noriu suprasti kodėl
lyjant
lyja po tiltu smilksta cigaretė nurimęs vėjas
sušlapęs švarkas tiltas susirietęs vanduo raukšlėjas
sergu meile man sakai nors vėlu o aš čia vienas
aš sergu tavim tu ne manim atsispindi su turėklu
balandėliai viens kitam meluoja veltui žiūrinėju
vis vien atspindžius lietus išlieja
nieko čia nelaukiu nė tylos ratais vaikštinėju
cigaretė smilksta balos – nuorūkos dar centas mėtos
viso gyvenimo likutis pirštai glamonėja
ir nieko nesugraibo net neliečia nepasiekiamas gėlėtas
tilto plienas ir tu mane paguost bandai
užgožia kūniškas lietus nebegaliu susišnekėti
prastas lietaus tavęs šių vaizdų esu vertėjas
pasiduodu Dievas miega niekad netikėjau
gal jam įpučiam sapnus kad dar pamiegotų truputėlį
lietus sergančio pasaulio krintantys plaukai
cigaretės žvakę antrą žiebiu šioj savo bažnytėlėj
įpratau įžiebti kaip pripratau panorėjęs pasislėpti
balandžiai nekyla į lietų vietoj aido atsiliepia
sužydėjo tilto rūdys – Dievo pagalvės gėlės
tenoriu visa tai išmiegot kartu prie ko nors prisiliesti
taip myliu ir noriu mylėti kad paleisti turėsiu
nes išeities nėra tarp mūsų lietaus siena
nebegaliu klausytis ką man atsakai
į plaukus mūsų bendras sapnas įsigėręs
kapsi lašai jau galėčiau pajudėti
priprasiu patikėti truputėlį pastovėsiu patylėsiu
lietus gyjančio pasaulio krintantys plaukai
aš tik kvapas įsigėręs
prakaito dėmės
pasenusios prakaito dėmės pagalvėje
kaip saulės dėmės ant rankų
ant kurių tiek kartų guldėme galvas
tiek kartų patikėjome savo sapnus
kurie mums išsiliedavo
dabar geriame juos su kvapais
kaip kavą
sutirštėjusius parudavusius
dėl to matomės vis rečiau
kad kai nebegalėsime matytis
bus lengviau išvalyti
atminties dėmės
lopšinė
žiūriu į tavo akis aptemusiam kambary
silpna šviesa skverbias pro žaliuzių tarpus
spindulių raumuo susitraukia
ir perlūžta laikas rainelėj
matau tave vaiką ir seną
dar naivią vėl naivią
lankstančią laivelį varlytę
pasirašančią neskaitytus dokumentus
matau tavo atminties raumenyną
ir glembantį laiko kūną
gulinti pievoje bandai skęsti
žolėje spindulių upėje
mes sergame atmintimi
mumis serga laikas
trūkinėja rainelė atrofuojas raumuo
popierius plyšta balta ligos biurokratija
skrajojančios popieriaus skiautės
šoka krinta į upę nesugebam jų ištraukti
prigulti šalia pasveikti
matau tave čia ir dabar
išlankstytą iš juodėjančio
popieriaus lapo
tu keliauji į miegą
nebenori prasirgti savęs
atsipalaiduoja
raumenys ir laikas
trumpam tau viskas gerai
kosmosas
„Visi žmonės susiję vieni su kitais, net po žeme
jie susiraizgę kaip šaknys”
– G. Kazlauskaitė
ką darau negyvendamas slapstydamasis
manęs dar nebus o jau nėra
tiesiog truputėlį visko per daug
nelabai žinau kaip kitaip elgtis
kaskis į žemę ar uždusk kosminėje terpėje
kur žvaigždžių šakos nebent akyse susiliečia
o šičia visi svetimi sudėtingi
tokie kaip tu nenugramdomi pasislėpę
ant stalo gulėjo bulvė visa išsišakojo
bandė įsišaknyti į oro dirvą
mama išmetė bulvę tą kosminę būtybę
o aš supykau
bandau miegot ant grindų kad nutekėtų
tėvai nuo manęs mieliau būčiau ištekintas
motinos vandeniu nes grindys negyvos
jose nesiraizgo šaknys tai bent kuo nors
jas palaistytų
žinau kad nuvyliau juos nuvilsiu vėl ir vėl
jie mane padarė panašų į juos
o dabar jiems tenka žiūrėt į save
ir nuryti nuoskaudas prieš tariant
myliu ar uždarant mano kambario duris
po dar vieno pokalbio
pavirtusio sutraiškyta sėkla
todėl atsiprašau kad mūsų šaknys
kažkaip nesusiraizgo
ką darau skųsdamasis pats užsikasęs aplinkui blogiau
kiek ne laiku įpinamų į susipynusias žmonių šaknis
nors tenais gal paprasčiau truputį
po žeme kaip bulvės iššakoja savo atžalas
kaip kosmoso bulvės tokie ryškūs ir nykūs
taip pat neatsispiria vienas kito traukai
visi kūnai ištroškę kito pertekę skysčiais
susipainioję čiuptuvais ir šakomis
ir vis vien lieka tolimi kaip žvaigždės tarpusavy
ar nuo mūsų
kartais norėtųsi kad ant stalo būtų kosminė būtybė
kuri prisiimtų visą kaltę įžiebtų žvaigždes
išsukiotų planetas ir jų palydovus
arba bent jau mus visus susaistytų savo čiuptuvais
norėčiau kad ant stalo tiesiog vėl būtų bulvė
bent būtų pokalbio tema
bent su tėvais
bent būtų gyvybės bute
manęs dar nebus o jau nėra
pasivaikščiojimas
norėčiau ilgai su savimi pasivaikščioti
išsikalbėti išsipasakoti vienas kitam
visas nuoskaudas mūsų santykiuose
surasti kompromisą
ilgam apsikabinti beveik apsiverkti
netyčia įsimylėti iš visiškos tuštumos
ir palengvėjimo kai gali
kalbėt ir būti suprastas
deja nepavyks tad norėčiau
pasivaikščioti su tavimi
mėginti tave suprasti
o kiti mes
susiglaudę
priimtų mus
kokie esam