Kalbino Jurga Tumasonytė
Rašytoja Akvilina Cicėnaitė šį sezoną vadovavo Vilniaus literatų namuose veikiančiam Jaunųjų literatų klubui. Kartą per savaitę čia rinkosi literatūra besidomintys moksleiviai – skaitė savo tekstus, diskutavo apie poeziją ir prozą, mokėsi redagavimo subtilybių, lankėsi įdomiose vietose ir susitiko su įkvepiančiais žmonėmis. Ta proga kalbamės apie darbą su jaunaisiais literatais, jų skaitymo įpročius ir talentus.
Akvilina, esi talentinga prozininkė, grožinės literatūros vertėja ir ne vienos svarbios knygos paaugliams autorė. Būtent jauniems žmonėms skirtu kūriniu „Viskas apie mano šeimą“ debiutavai dar 2009 metais. Kaip per tą laiką keitėsi, jei keitėsi, tavo santykis su šia auditorija? Ir auditorijos santykis su tavimi?
Gal būtų lengviau pasakyti, kas nesikeitė: į jaunus žmones ir tada, ir dabar žvelgiu kaip į lygiaverčius dialogo partnerius, stengiuosi vengti didaktikos ir knygose, ir kūrybinio rašymo susitikimuose. Ir tada, ir dabar mūsų susitikimo erdvė yra tekstas, o patirtys – tiek tos, apie kurias rašau knygose, tiek rašymo patirtys – yra universalios, nors ir nutolusios laike.
Koks buvo pirmasis įspūdis susitikus su Jaunųjų literatų klubo nariais? Ar realybė kuo nors skyrėsi nuo to, ko tikėjaisi prieš pradėdama dirbti su šia grupe?
Kai man pasiūlė vesti kūrybinio rašymo susitikimus, pirmiausia pasikalbėjau su Jaunųjų literatų klubo įkūrėju Rimantu Kmita ir poetu Mindaugu Nastaravičiumi, klubui vadovavusiu 2024-2025 metais. Rūpėjo išgirsti jų įspūdžius, kas pasiteisino, o kas ne, ką galėtų patarti. Vis dėlto grupės dinamiką kuria joje esantieji, o jie kaskart kitokie, tad susitikimams neįmanoma pasiruošti iš anksto. Kasmet susirenka nauja grupė, atėję jauni žmonės atsineša savo tekstus – jie man ir tapo atspirties tašku. Tikėjausi daugiau dirbti su proza, bet dauguma šiųmetinių jaunųjų literatų rašė poeziją – daug jos skaitėme, aptarinėjome. Jaunieji kūrėjai jau turi kitą pasaulėvaizdį, žodyną – man reikėjo išmokti išgirsti savitą jų balsą, atskirti nuo savųjų lūkesčių, savo žodyno, padėti jiems jį išryškinti. Literatūra yra dinamiška, taki – įdomu stebėti procesų kaitos užuomazgas.
Ką susitikę veikdavote?
Daugiausia kalbėdavomės apie jų tekstus. Jauniems žmonėms svarbu išgirsti jų kūrybos vertinimą, nuomonę – ir bendraamžių, ir mano. Skaitėme ir kitų poetų tekstus, diskutuodavome, kaip jie veikia. Man atrodė svarbu parodyti ir redagavimo svarbą, todėl porą susitikimų skyriau tekstų redagavimui. Kalbėjomės, kaip vyksta redagavimo procesas, ką reiškia perrašymas, kaip dirba tekstų redaktoriai(-ės). Rodžiau pavyzdžius iš savo tekstų, redaguotų skirtingų redaktorių. Kalbėjomės ir apie prozą – siužetą, struktūrą, personažų kūrimą, pirmojo, antrojo, trečiojo asmens pasakojimus. Kartais temos atsirasdavo spontaniškai, kildavo iš mūsų diskusijų. Svečiuose sulaukėme poečių Gretos Ambrazaitės, Laimos Kreivytės, kurios pasidalino savo kūrybinio kelio istorija. Apsilankėme „Šiaurės Atėnų“ redakcijoje, kur redaktorė, rašytoja Eglė Frank papasakojo, kokių tekstų tikisi kultūrinių leidinių redaktoriai, kaip juos parengti spaudai, kokias klaidas neretai daro pradedantieji. Lankėmės ir Profesorių name, kur pasivaikščiojome po memorialinius kambarius, parodų ir ekskursijų kuratorei Miglei Baltrukevičienei įdomiai pasakojant apie prof. Vincą Mykolaitį-Putiną, supažindinant su to meto aplinka ir kultūriniu kontekstu. Esu labai dėkinga visoms šioms moterims, geranoriškai mums skyrusioms savo laiko.
Ar klubo nariai turėjo išankstinį įsivaizdavimą apie rašytojus, kūrybinį procesą? Kokios temos ar žanrai mokiniams atrodė svarbūs?
Kai buvau jų metų, rašytojai man atrodė apsigaubę paslapties aureole, didūs, nepasiekiami. Kelias į rašymą, ką jau kalbėti apie publikavimą, atrodė be galo sudėtingas. Man susidarė įspūdis, kad jaunieji literatai nebeturi tokio įsivaizdavimo apie kūrėjus – čia įtaką padarė šiuolaikiniai literatūros demokratizacijos ir komercializacijos procesai. Rašytojai dabar labai arti skaitytojų, kūrybinio rašymo kursų įvairovė skatina galvoti, kad rašyti gali kiekvienas. Stengiausi pabrėžti, kad mums svarbu išlaikyti kokybės kartelę – tiek rašant tekstus, tiek vertinant kitų parašytuosius, nesvarbu, kokio žanro. Populiarioji literatūra irgi gali būti parašyta prastai arba gerai, o į aukštąją literatūrą pretenduojantis kūrinys – būti pernelyg paniręs į save, užklimpęs daugiaaukštėse metaforose, stokojantis atsigręžimo į skaitytoją.
Smalsu, ar jaunieji literatai, kurie dalyvavo tavo paskaitose, buvo iki tol skaitę šiuolaikinės lietuvių literatūros? Apskritai, kokie tau pasirodė jų skaitymo įpročiai, mėgstamos knygos?
Mano grupė buvo labai įvairi, joje dalyvavo 9-12 klasių moksleiviai, du iš jų klubą lankė jau trečius metus, tad skaitymo patirtys, įpročiai skyrėsi. Maloniai nustebino, kad dvyliktokai skaito ne tik mokyklinės programos tekstus, bet ir aktyviai domisi lietuvių literatūra, seka naujausią poeziją – daug kalbėdavomės apie patikusias knygas.
Pernai mano kalbinta rašytoja Daina Opolskaitė, paklausta apie įspūdžius, žvelgiant į šiuolaikinių vaikų kartą, iš Jaunųjų filologų konkursų, sakė: „Kartais atrodo, kad prieš mane ne žmogus, o sraigė be kiauto: netyčia paliesk netinkamu žodžiu ir sužeisi.“ Ar atpažįsti šį jausmą? Kaip tau sekėsi komentuoti jaunųjų literatų tekstus? Kaip jie priimdavo kritiką, pastabas, pasiūlymus taisyti ar perrašyti?
Man pasisekė: grupė buvo puiki. Tai ne mano nuopelnas – tiesiog susirinko nuostabūs jauni žmonės, kuriems nereikėjo kalbėti apie konstruktyvią kritiką, apie būtinybę su tekstais ir žmonėmis elgtis švelniai, leisti jiems augti. Nesistengiau prisiimti autoriteto pozicijos, veikiau skatinau pažvelgti į tekstus kitaip, pamatyti alternatyvias jų versijas – o kas būtų, jei šį tą pakeistume, jei atsisakytume to žodžio ar ano sakinio, kuria linkme pakryptų eilėraštis, kaip jis imtų kalbėti? Ar gali būti kitaip? Ir neretai gali. Bet vėlgi, kaip tu ir sakai, komentuoti reikia atsargiai ir švelniai, nesistengiant nuslopinti to, kas yra jų unikalus balsas.
Buvo gera matyti, kaip vyresnieji globoja jaunesnius, jiems pataria, paskatina. Su perrašymais sekėsi visaip, vieni prie tekstų linkę sugrįžti, kiti – ne. Bet norisi pasidžiaugti jų pasiekimais: štai Dominykas Kručkauskas tapo 58-ojo Lietuvos mokinių jaunųjų filologų konkurso laureatu, pelnė pirmą vietą už geriausią poeziją, Rimtė Rabašauskaitė pelnė trečiąją vietą, ji taip pat tapo „Poezijos pavasario“ moksleivių poezijos skaitymų konkurso „Augu su eilėraščiu“ laureate, jai įteikta žurnalo „Metai“ redakcijos ir poeto, žurnalo vyriausiojo redaktoriaus Antano Šimkaus įsteigta Algimanto Baltakio premija. „Šiaurės Atėnuose“ jau publikuoti Dominyko Kručkausko eilėraščiai, netrukus ten pat turėtų pasirodyti ir Simo Lenkšo poezija. Metai buvo geri.
Kas nors iš jų rimčiau svarstė apie tolesnį kūrybinį kelią, studijas, padėsiančias geriau įvaldyti rašymo amatą?
Neabejoju, kad ne vienas jų toliau rašys. Kalbėdavomės ir apie studijas – dauguma filologijos rinktis neplanavo, kita vertus, filologijos studijos nebūtinos, kad rašytum. Jos padeda likti arčiau literatūros, tobulinti rašymo meistrystę, plėsti literatūrinį akiratį.
Išties Literatų namai atlieka prasmingą darbą – buria bendruomenę. Kartą per savaitę skirti laiko susitikimui su tekstu gali tik išties mylintys literatūrą. Rašymas yra vienišas užsiėmimas, tad tas bendruomenės jausmas man atrodo labai svarbus ir reikalingas. Kita vertus, nebūtina daug rašyti, kad lankytum šiuos susitikimus – grupėje buvo ir beveik nerašančių, kuriems tiesiog buvo įdomu kalbėtis apie tekstus ar klausytis kitų.
Kaip ši dėstymo patirtis veikė tave pačią?
Tos ketvirtadienio popietės su jaunaisiais literatais geriant arbatą, valgant sausainius ir kalbantis apie literatūrą man buvo dovana: galimybė sustoti ir pusantros valandos skirti kalbėjimui apie sakinį, strofą, puslapį. Mūsų neramiame pasaulyje tai yra prabanga.